Naujienos

Nepažinta Dubysa

Ant Ročiškės piliakalnio

   Ūkanotas ir lietumi grasinantis prapliupti balandžio 18 dienos rytas nesutrukdė Ugioniuose susirinkti 26 žygeivių grupei iš Raseinių, Girkalnio, Ariogalos, Kauno ir Vilniaus. Žygyje dalyvavo nuolatiniai savo gimtąjį kraštą norintys pažinti Girkalnio pagrindinės mokyklos jaunieji gamtininkai su mokytoja Raminta Sakavičiene.
Ugionių kraštas išskirtinis neįprastomis žemės paviršiaus formomis, klaidžiais raguvų labirintais, Dubysos šlaitų sandara, kuri puikiai matosi miškais neapaugusiose vietose. Keliaudami aplankėme Dubysos šlaito viršutinėje terasoje prigludusį Ugionių kaimą, Ugionių bažnyčią, koplyčią, šaltinį, Ročiškės piliakalnį, unikalius tufų darinius, Ugionių pievas. Nuo senų senovės Ugionius gaubia šventumo aura. Pasak legendų, anksčiau vietovė vadinosi Ugnioniais, nes čia degė šventoji ugnis, į Dubysą įsrūva Šventupis, ties santaka yra Pašventupio kaimas. Pirmasis maršruto taškas Dubysos šlaite pasižyminčiame skirtingų savybių uolienomis bei vandeningais sluoksniais trykštantis Ugionių šaltinis. Šaltinis yra krentančio tipo, daugiausia maitinamas nespūdiniu požeminiu vandeniu (viršutiniu ir gruntiniu), susikaupiančiu šlaite virš nelaidžių uolienų ir vandensparingų tarpsluoksnių. Nuo seno tikima, kad čia 1657 metais apsireiškusi švenčiausioji mergelė Marija, todėl šio šaltinio vanduo laikomas šventu ir turinčiu gydomųjų galių. Jo vandeniu žmonės plovė skaudančias akis, žaizdas, akmenukais iš šaltinio dugno trynė geliančius sąnarius.
   Dabar sunku patikėti, bet kažkada Ugioniai buvo gana svarbus prekybinis centras. Svarbi paskata Ugionių plėtrai turėjo būti 1649 m. karaliaus Jono Kazimiero suteikta privilegija kartą per savaitę rengti turgus, o tris kartus per metus – prekymečius. XVII šimtmečio pirmoji pusė teikė daug vilčių, tačiau į didesnį prekybos ar administracinį centrą miestelis neišaugo. 1820 m. čia surašyti 97, 1902 m. – 251, 1923 m. – 97, 1987 m. – 55, o 2001 30 gyventojų. Kitas kelionės tikslas buvo Ročiškės piliakalnis vadinamas Aukštuonos kalnu. Vieta, savo atmosfera primenanti lietuvišką "Troją", gražus „laukinis“ slėnis, šlaitų gūbriai panašūs į milžiniško snaudžiančio drakono nugarą. Žvalgantis nuo tokios aukštybės poetų apdainuotas Dubysos grožis virsta realybe, neleidžiančia greitai palikti šios nuostabios vietos. Kelionės pabaigoje aplankėme Ugionių bažnytėlę - vieną ryškesnių padubysio kultūrinio paveldo akcentų, subtiliai įsiterpiantį į gamtinę aplinką. 1836 metais statytoje jaukioje šventovėje šiandienos žmogui, apsuptam plastiko ir betono, gera prisiliesti prie lauko riedulių sienos.
   Žygeivių grupė grožėjosi išskirtiniais padubysių kraštovaizdžiais, iš gamtos sėmėsi stiprybės, ir vienas kitam pažadėjo dar ne kartą susitikti panašiuose žygiuose.

Rupeikos kalnas

Rupeikos svirnas