Krikščionybės ženklai Betygaloje

Krikščionybės ženklai Betygaloje

   Betygalos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1253 m., kuomet Lietuvos karalius Mindaugas Livonijos Ordino vyskupui Kristijonui užrašė dalį Žemaičių žemės - po pusę Raseinių, Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir kitų žemių. Apie Betygalos vardo kilmę byloja legenda: Palemonas su savo vyrais plaukdamas aukštyn Dubysos upe, ties Ariogala paklausęs ,,Ar jau galas?“, o paplaukęs kiek aukščiau tarė: ,,Bet yra galas“. Iš to ir kilęs vietovės vardas.
   Pagal M. Valančių, pirmoji vieta, kur pradėtas žemaičių krikštas, buvusi „pas miestelį Betygalos, kame ant pat skardžio Dubysos ir dabar yra aukštas kalnas, viršum paskiau apipiltu, iš šalies tvirtos žemės apkastas giliu grioviu, nesgi čia gyveno aukščiausias stabmeldžių kunigas, todėl kryžiokai tankiai lankė šią vietą. Pirmoji katalikų bažnyčia pastatyta 1416 m. žemaičių krikšto metu.

   Betygalos parapija buvo viena iš turtingiausių Žemaitijoje. Jau 1466 m. bažnyčia turėjo žemės, o ir vėliau buvo gauta ne viena dosni auka. Štai 1504 m. balandžio 7 d. broliai Valentinas ir Bartolomėjus Jurgelevičiai apdovanojo altariją – nepagailėjo vaismedžių sodo, apsėtų laukų, įvairių javų. Tų pačių metų spalio antrą dieną minėto Vižgino dukra Mila dar padidino bažnyčios turtus. Tai buvo vienos iš pirmųjų Žemaičių vyskupijos bažnyčiose įsteigtų altarijų. 1524 m. pirmą kartą paminėtas Šv. Mikalojaus bažnyčios vardas. Kai Pajūrio tijūnas Mikalojus Voločkavičius įsteigė bažnyčioje altariją ir dovanojo jai žemių Milašaičiuose, rašte pirmą kartą minimas Šv. Mikalojaus vardas. Tais metais Betygaloje buvo net trys kunigai, nors vėliau, XVI a. viduryje, kai Žemaitijoje sustiprėjo reformacija, anot M. Valančiaus, daug bažnyčių, tarp jų ir Betygalos, buvo „uždarytos ir apleistos be klebono šmėksojo”. Susigrąžinti prarastas katalikų bažnyčios pozicijas Žemaitijoje pavyko energingam vyskupui Merkeliui Giedraičiui.
   Beje, 1579 m. Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos aprašyme bažnyčia atrodė skurdžiai: bažnyčioje lijo pro stogą, išdaužytus langus, paveikslai buvo visai išblukę. Buvo tuo laiku čia ir vienas šviesos spindulys – vizitatorius Betygaloje rado veikiančią mokyklą. Taigi, Betygala gali pasigirti viena iš seniausių Žemaitijos mokyklų. Tikėtina, kad Betygaloje, kunigaujant M. Daukšai, ir vėliau, mokykla čia taip pat buvo. Vyskupas Jurgis Tiškevičius savo 1646 m. realiacijoje pažymėjo, kad Žemaičių vyskupijoje prie visų parapinių bažnyčių veikė mokyklos. Pagal menotyrininkės A. Jankevičienės paskelbtus duomenis, 1670 m. prie medinės bažnyčios fasado buvo du maži bokšteliai, o tai buvo gana retas reiškinys tuo metu Žemaitijoje. Tikėtina, kad taip Betygalos bažnyčia atrodė tada, kai čia Dievo žodį skelbė „Postilės” vertėjas M. Daukša.
   Žinoma, jog teisę rengti sekmadieniais turgus Betygala įgavo 1516 m. gegužės 15 d.
   XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje įvyko žymūs pokyčiai Lietuvos ūkyje. Po ilgų karų su kryžiuočiais šalis ėmė atsigauti, pagyvėjo prekyba, iškilo prekymečių reikšmė, o tai skatino plėsti gyvenviečių, turinčių privilegijas juos rengti, tinklą. Svarbi data Betygalos istorijoje yra 1516 m. gegužės 15 d. Tada Žygimantas Senasis, paprašius klebonui Martynui Stockiui ir Trakų kaštelionui Stanislovui Janavičiui, leido Betygaloje sekmadieniais rengti turgus. Be to, klebonas gavo teisę miestelyje laikyti 5 karčiamas ir iš jų bažnyčiai imti pelną. Ši privilegija įteisino Betygalos kaip miestelio teises, užtikrino didesnes bažnyčios ir miestelėnų pajamas. Po dviejų šimtų metų, 1723 m. sausio 4 d., Betygalai buvo suteikta nauja privilegija, nes per to meto sunkmečius sunyko miestelyje sekmadieniais vykę turgūs. Be to, buvo leista statyti tiltą per Dubysą ir imti jo rinkliavą.

   Kanauninkas Mikalojus Daukša ir Betygala. Mikalojus Daukša, anot Valančiaus, „žemaitis, Varnių kanauninkas, Betygalos klebonas ir Kražių altarista, vyras buklus ir dievobaimingas” Betygaloje pastoviai negyveno, o laikė vikarą, nors tai jo neapsaugojo nuo įvairių rūpesčių. Čia kalti ne tik įtempti santykiai su kaimynais (konfliktas su Liktėnų savininku V. Radziminskiu). Štai 1593 m. Jonas Richlikas, komendorius, kuriam M. Daukša buvo patikėjęs Betygalos bažnyčią, pabėgo, padarydamas nuostolių. Tokioje situacijoje M. Daukša galėjo remtis tik, jo manymu, patikimais žmonėmis. Kurį laiką miestelyje ūkvedžiu buvo tolimas giminaitis Jeronimas Skirvainis, vėliau Betygaloje tvarką prižiūrėjo ir klebono valią vykdė jo brolis Stanislovas Daukša. Nors Mikalojus Daukša Betygalos klebonu buvo gana ilgą laiką (nuo 1592 iki 1609 metų), atrodo, kad gilesnio pėdsako čia jis nepaliko – reikėjo rūpintis tėviške, spaudė įprastiniai aukšto dvasininko rūpesčiai. Ir vis dėlto šie metai Betygalos istorijoje svarbūs. Gal tikrai tas plačiašakis ąžuolas mena patį garbųjį kanauninką. Kaip ten bebūtų, čia gyvenantys žmonės su pasididžiavimu gali sakyti: Betygalos klebonu daug metų buvo vienas iškiliausių lietuvių raštijos kūrėjų ir kalbos puoselėtojų – Mikalojus Daukša.
   Spėjama, kad XVI a. viduryje ir XVII a. pabaigoje bažnyčia buvo atnaujinta. 1857 – 1858 m. klebono A. Šrėderio pastatyta bažnyčia sudegė, 1915 m. 1924 – 1930 m. klebonas Pr. Janulaitis pasirūpino dabartinės Šv. Mikalojaus bažnyčios statyba. Bažnyčia, pastatyta pagal Vl. Dubeneckio projektą, yra neobarokinio stiliaus su klasicizmo bruožais. Centrinis altorius su 5 skulptūromis, sukurtas skulptoriaus Br. Pundziaus, yra modernizuoto baroko stiliaus.
   Lietuvai minint atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį 1928 m., miestelio aikštėje buvo pastatytas vietinio dailidės J. Kaminsko dviejų kryžmų Tautos kryžius. 1950 m. moterys, eidamos į bažnyčią, pamatė kryžių, įmestą į Dubysą. Slapta ištrauktas kryžius daug metų buvo saugomas bažnyčioje. 1989 - aisiais, atūžus Atgimimo vėjams, betygališkiai ryžosi atstatyti tai, kas buvo šventa jų tėvams. Atstatyto kryžiaus autoriai - Raseinių rajono tautodailininkai J. Grabauskas ir R. Ramanauskas.

   Paskutinės vaidilutės. Legendos apie vaidilutes, alkas Pilkalnyje, piliakalniai, šaltiniai kunigui J. Plankiui sukėlė romantiškų įspūdžių, kurie išreikšti dramoje „Paskutinės vaidilutės“. Tai ne vienintelis literatūrinis kūrinys apie Betygalos Aukos kalno vaidilute. Kilusio iš Girkalnio A. Fromo-Gužučio istorinė (5 veiksmų 6 paveikslų) drama „Vaidilutė arba Žemaičių krikštas“, įkvėpta to paties istorinio įvykio prie Betygalos. Apie šią dramą A. Jakštas 1923 m. „Mūsų naujojoje prozos literatūroje“ rašė: “...viskas dedasi 1413 Dubysos pakrantėje ties Aukos kalnu, netoli Betygalos...“

   Pilkalnio kapinių koplyčios, kryžiai.  Besidairant ir beieškant istorijos pėdsakų, netikėtumų netrūksta Pilkalnyje. Kapinėse daug betygališkio tautodailininko medžio skulptoriaus J. Grabausko antkapinių paminklų, XX a., pirmos pusės ornamentuotų kryžių. XX a. pradžioje pastatyta Pluščiauskų šeimos koplytėlė- įspūdinga kapinių dominantė.
1906 m. kalnų inžinieriaus Pluščiausko našlė Vanda gavo leidimą statyti šeimos koplytėlę su laidojimo rūsiu. Statinio aukštis 14 m bokšto - 25 m. Grakščios, lakoniškos formos primena neogotiką. Koplyčios išskirtinumas - asimetriškai prie kampo primūrytas lieknas aštuonkampis, minaretą primenantis bokštas. Karo metais brangenybių ieškotojai išniekino palaidojimo kriptas, todėl įėjimas į rūsį buvo užmūrytas.

   Seniausi paminklai kapinėse datuojami 1860, 1876 m. Kapinėse daug medinių gausiai ornamentuotų kryžių. Ornamentikai būdingi lelijų, stilizuotų gėlių ir geometriniai motyvai. Tarp paminklų išsiskiria nuo Betygalos kilusio medžio skulptoriaus tautodailininko J. Grabausko darbai, kuriuose gyvos senosios kryždirbystės tradicijos.
   II-ojo piliakalnio aikštelėje penkiakampė koplyčia, pastatyta 1862 - 1866 metais dvarininko M. Jankausko. Nors čia nebuvo altoriaus, įvairiais laikotarpiais čia laikytos pamaldos. 1938 m. parapijiečių lėšomis sutvarkyta koplyčia, klebono Pr. Janulaičio pageidavimu pavadinta „Aušros vartų koplyčia“.